Žurnalisto darbas – atsitiktinumas, virtęs gyvenimo profesija
16:33
Šiandien įkvėpimo rubrikoje
televizijos žurnalistas, laidų vedėjas, prodiuseris, filmų garsintojas,
rašytojas ir dėstytojas – Rytis Zemkauskas.
Mano asmenine nuomone, šis žmogus tarsi didelis įkvėpimas, o jo darbai –
pavyzdys, į kurį vertėtų lygiuotis, todėl kviečiu susipažinti ir dalinuosi
trumpu pašnekesiu su savo įkvėpimu. Gero skaitymo!
Trumpam
prisiminkite studentavimo laikus. Koks buvote studentas?
Aš buvau dirbantis studentas. Ne tik studijavau, bet
tuo pat metu ir dirbau, kad nereiktų sėdėti mamai ant sprando. Įstojau į anglų
kalbos ir literatūros studijas, nes turėjau tikslą bėgti iš Sovietų Sąjungos,
taigi norėjau gerai mokėti užsienio kalbą. Buvau studentas, kuris mažai
studentavo. Atsimenu, kad mūsų laikais mokytis nebuvo sunku ir aš galvodavau,
kad privalau gauti gerus pažymius. Manau, kad dabartiniams studentams yra šiek
tiek sunkiau, o mūsų švietimo sistemą reiktų smarkiai keisti.
Kokias
pagrindines švietimo problemas galėtumėte išskirti?
Pirmiausia testų sistemą, kuri yra iš principo
žalinga, nes vaikai išmoksta pažymėti vieną iš kelių atsakymų, kas yra
fundamentali kvailystė. Testai susiaurina mokymąsi iki mechaninio iškalimo ir
neugdo mąstymo, todėl tai reikėtų keisti. Toliau reikia keisti mokytojų
motyvaciją. Mokytojas turi būti motyvuotas, o mano pasiūlymas būtų toks:
mokytojo specialybė turi būti prikabinta prie bet kokios kitos esamos studijų
programos ir dėstyti galėtų bet kokią mokykloms tinkamą aukštojo mokslo
specialybę baigę žmonės. Nerandi darbo – eik mokytojaut, esi jaunas – eik
mokytojaut. Pedagoginių institucijų klausimą taip pat reiktų pergalvoti ir tai
puikiai įrodė „Renkuosi mokyti“ programa, kurią reiktų plėsti iki nacionalinio
lygmens. Na ir, suprantama, mokytojo prestižo ir atlyginimo didinimas. Tai turi
būti sprendžiama iš esmės ir kompleksiškai.
Kas lėmė tai,
kad baigęs lingvistikos studijas dirbate žurnalistinį darbą?
Tai – atsitiktinumas. Tikriausiai aš tik dabar
galutinai prisipažinau sau, kas aš esu iš tikrųjų, ir kad mano pagrindinis
sugebėjimas yra pastebėti tam tikrą temą ir ją aprašyti, papasakoti apie ją.
Vadinasi, tai yra labai žurnalistinis mąstymas, kurį aš visada turėjau. Beliko
tuo užsiimti.
Ar sutinkate su
mintim, kad šiais laikais žurnalistu gali būti bet kas?
Žurnalistu negali būti bet kas, nes ne viskas, ką
mes paskelbiame, yra žurnalistika. Mano Facebook
profilis turi daugiau kaip 10 000 sekėjų. Formaliai aš galėčiau būti vadinamas
žiniasklaida, bet taip nėra. Reikia skirti esminį dalyką, kad yra nuomonė ir
yra tiesa. Žurnalistika ieško tiesos, pagrįstos faktais, ieško įrodymų, o visa
kita yra tik nuomonė. Tai, kad mūsų nuomonė, dėka socialinių tinklų, šiandien
gali būti prieinama šimtams tūkstančių dar nereiškia, kad tai yra žurnalistika,
tai tik nuomonės sklaida.
Koks yra
didžiausias jūsų darbo privalumas?
Įvairovė, nenuobodumas. Aš esu žmogus, kuriam
greitai pasidaro nuobodu. Taigi aš pasirinkau veiklą, kuri mane nuo to gelbėja.
Kokias problemas
įžvelgiate Lietuvos žiniasklaidoje?
Siauras akiratis ir per mažas domėjimasis Europos
problemomis, kurios mums yra esminės, nes mes ir esame svarbi Europos Sąjungos
dalis. Taip pat skuba. Viskas daroma
karštligiškai skubant, iš to ir gimsta klaidos, netikslumai ir kitos
kvailystės. Didžiausia žurnalistikos klaida šiai dienai yra ta, kad nei
visuomenė, nei žiniasklaidos kūrėjai aiškiai neatskiria, kur baigiasi
žurnalistika ir kur prasideda šou. Labai svarbu atskirti šou ir žurnalistiką –
nevadinti vieno kitu. Nebandykime aiškinti, kad tam tikro pobūdžio laidos,
kurios iš esmės yra skirtos tik linksminti, yra žurnalistika. Ir atvirkščiai,
darydami žurnalistiką, neieškokime pigaus efekto kaip koks Richard Quest iš
CNN. Kita vertus, visuomenė per dažnai iš televizijos laidų reikalauja, kad jos
ją šviestų, nors iš tiesų tai neturi jos šviesti. Jeigu atsisėdi prieš
televizorių linksmintis, tai nesitikėk būti apšviestu ir išgirsti tiesos.
Kaip kilo idėja
kurti savo laidas?
Iš noro išsisakyti ir iš suvokimo, kad turi ką
pasakyti. Arba kitas variantas: aš tiesiog norėjau, kad mane mylėtų merginos ir
kad būčiau turtingas. Jūsų teisė rinktis.
Viena
populiariausių jūsų laidų „Pasivaikščiojimai“, kurios metu vaikštinėdamas
kalbinate savo pašnekovą. O kaip dažnai vaikštote vienas?
Vienas aš vaikštau labai dažnai. Neseniai pajūryje
kasdien nueidavau po 5-6 kilometrus. Eidamas sugalvoji naujas temas, peizažas
keičiasi, verčia tave mąstyti greičiau ir įdomiau. Tą žinojo jau graikai. Na,
bent jau tie, kurie turėjo laiko vaikščioti ir filosofuoti.
Ar esate skaičiavęs, kiek peržiūrėjote filmų?
Dešimtis tūkstančių. Dar prieš pradėdamas dirbti LNK
buvau įgarsinęs apie 3000 filmų, o ten aš pradėjau dirbti daugiau nei prieš 20
metų ir jau gana seniai nedirbu. Tai galima tik įsivaizduoti, kiek aš jų mačiau
ir įgarsinau (šypsosi).
Kokį filmą
norėtumėte režisuoti?
Apie meilę ir mirtį, nes apie nieką kitą daugiau ir
neverta kurti filmų. Galime sakyti, jog jie visi apie tai ir yra.
Vedėte rubriką
„Snobo kinas“. Kokioje srityje galėtumėte save pavadinti snobu?
Man labai patinka sedėti Paryžiaus „Les Deux
Magots“ restorane, kuriame kažkada kažką
gerdavo E. Hemingvėjus ir panašios asmenybės. Gerti ten prastą kavą, nes ten ji
neskani, bet vis tiek žinoti, kad esu labai ypatingoje vietoje. Čia yra
kultūrinis snobizmas.
Kaip atrodo jūsų
įprasta diena?
Aš atsikeliu, o mano galvoje išsizipuoja failas, ką
turiu padaryti. Iš pradžių pasirodo sąrašas darbų, kuriuos turiu arba neturiu
padaryti. Paskui pradedu tą sąrašą kažkaip vykdyti, o dienos sėkmė priklauso
nuo to, kaip pavyko ar nepavyko. Būna dienų, kai kartais laimingai pavyksta
nieko nedaryti, galima veikti kažką malonaus. Tačiau dažniausiai vis tiek
aplanko nerimas, kad nenuveikiau nieko. Taigi aš vertinu dieną pagal nuveiktus
darbus.
Ką mėgstate
veikti laisvalaikiu?
Aš mėgstu skaityti. Taip mėgstu, kad per mėnesį
laiko nusivežęs 10 knygų į Nidą nei vienos net neatsiverčiau. Tokia tikrovė. Aš
suspėju perskaityti prieš miegą kokius 2 eilėraščius. Turbūt mano laisvalaikis
ir yra poezijos skaitymas.
Taisyklė, kuria
visada vadovaujatės?
Kiekvienam savo.
Iš kur semiatės
įkvėpimo?
Iš proceso, veiklos, darbo, nes energija gimdo
energiją. Įkvėpimas – tai energija. Galima sakyti, nėra tokio daikto kaip
įkvėpimas. Tiesiog yra žmonės, kurie turi mažiau energijos ir tokie, kurie turi
daugiau energijos. Mano energija gaminasi dirbant savo darbus, ji gaminasi
tada, kai man sekasi, kai mane pagiria, kada aš pats žinau, kad kažką gerai
padariau.
Įsivaizduokite,
kad galite visam pasauliui pranešti kažkokią žinią. Kokia ji būtų?
Bus geriau. Tikrai bus geriau.
Kas jums yra didžiausias įvertinimas už
nuveiktus darbus?
Mano paties pasitenkinimas. Dėka savo darbo, mes
neretai užverčiame pasaulį daiktais, o pasaulyje tų daiktų vis daugiau ir
daugiau. Mes mirštame, o jie lieka. Aš norėčiau, kad man mirus su manim kartu
ir dingtų visi daiktai, kurių pridirbau.
Palinkėkite
kažką „Studžio“ skaitytojams
Linkiu
bent 5 minutes per dieną skirti Lietuvai. Tai juk nėra tiek daug mums, bet
labai daug Lietuvai. Užtenka iššluoti
savo kiemą ar laiptinę, pasiūlyti kokią nors idėją, padėti kitam, nes kitas
irgi yra Lietuva. Tiesiog padaryti kažkokį paprastą
darbą, bet galvoti, kad tai darai dėl visų, dėl bendruomenės.
0 komentarai (-ų)