Kiekvienais metais sausio 16
dieną šalies
gyventojai švenčia nacionalinę „Nieko“ dieną. Ši diena Amerikos piliečiams buvo
sugalvota tam, kad bent vieną dieną jie galėtų tiesiog sėdėti ant sofos ir
nieko neveikti. Tokios „šventės“ idėja kilo 1972 metais redaktoriaus Haroldo
Pullmano Coffino galvoje. Todėl jau nuo 1973 metų ši diena yra minima
kiekvienais metais, o dabar ją inicijuoja Coffin‘s
Nacionalinio Nieko Fondas, registruotas Kapitulos mieste, Kalifornijoje.
Kiekvieną trečią sausio
pirmadienį yra minima ir Martino Liuterio Kingo Jaunesniojo diena. Tai reiškia,
kad kartą per septynerius metus sausio 16-osios „Nieko“ diena sutampa su šia žymaus
afroamerikiečių pilietinių teisių judėjimo lyderio diena.
Todėl nacionalinė nieko nedarymo diena būna užgožiama šios istorinės dienos.
Lietuvoje ši šventė neturi
savo pasekėjų. Tačiau turime žymių menininkų, rašytojų, bardų, kurie yra sukūrę
net keletą eilėraščių ir dainų apie Nieką. Žymiausias yra Sigito Gedo kūrinys
„Baltojo nieko dainelė“, kuriai muziką sukūrė maestro Vytautas Kernagis.
Aš esu Niekas,
Baltas berniukas,
Ne, ne berniukas,
O kamuoliukas.
Baltas berniukas,
Ne, ne berniukas,
O kamuoliukas.
Aš esu Niekas,
Povo plunksnelė.
Ne, ne plunksnelė,
Beržo šakelė.
Povo plunksnelė.
Ne, ne plunksnelė,
Beržo šakelė.
